Jaunas žurnalistas Viljamas Blumas nebendrauja su tėčiu jau tris metus. Tačiau vieną dieną sulaukęs mamos skambučio ir sužinojęs, kad tėvas Edvardas sunkiai serga, Viljamas ryžtasi pamiršti praeities nuoskaudas ir kartu su besilaukiančia žmona išvyksta į Alabamą.
Visą vaikystę šventai tikėjęs tėvo miunchauzeniškom istorijom, ūgtelėjęs Viljamas supranta, kad dauguma tėčio pasakojimų buvo per daug stebuklingi ir netikėti, kad būtų tikri: mažąjam Viljamui tėtis prieš miegą pasakodavo, kaip jis pats dar būdamas mažas berniukas nepabijojo raganos su stikline akimi, kad ši išburtų jo ateitį ir pasakytų kaip jis mirs. Kaip jis susidraugavo su į miestelį užklydusiu milžinu Karlu ir tapo savo miestelio garbės piliečiu. Pasakodavo apie miškų tankumyne surastą paslaptingą ir jokiame žemėlapyje nepažymėtą stebuklingą kaimelį su keistuoju jo gyventoju poetu Vinslou.
Edvardas mėgo pasakoti mažąjam Viljamui kaip jis dirbo cirke, kuriam vadovavo pusiau žmogus, pusiau vilkolakis Amosas ir kaip jam tekdavo atlikti pačius sunkiausius darbus mainais į informaciją apie nuostabią nepažįstamają pamatytą cirke. Apie tai, kaip romantiškai jaunasis Edvardas prisipažino meilėje būsimai žmonai Sandrai.
Jaunąjam Viljamui net kvapą gniauždavo nuo tėčio istorijų apie karines užduotis Kinijoje, apie Raudonosios Armijos kareivių budrumą išsklaidyti padėjusias dainuojančias siamo dvynes Džing ir Ping, apie paslaptingą moterį su katėmis Džeinę, apie poeto suorganizuotą banko apiplėšimą, ir taip toliau, ir taip toliau.
Dabar gi, po tiek metų, Viljamas nori galų gale pažinti savo tėtį, pamatyti tikrąjį jo veidą ir sužinoti visą tiesą apie jo keliones, žygdarbius ir susitikimus su keistais žmonėmis. Niekas nežino, kuriame iš įspūdingų pasakojimų Edvardas sako tikrą teisybę, kuriame atvirai meluoja, o kuriame tiesiog fantazuoja. Kaip atskirti realybę nuo fantazijos, tikras istorijas nuo nebūtų išsigalvojimų ?
Pats greitai turėsiantis vaiką, Viljamas pats nežino kaip reikės papasakoti apie senelio gyvenimą, nes pasakojant apie savo tėčio gyvenimą, neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo išgalvotų istorijų, neįmanoma žinoti, kur yra tikras žmogus, o kur tik mitas.
Juk daugumą istorijų papasakoti tokias, kokios jos buvo iš tikrųjų, nebūtų sunku. Tačiau ir įdomu tikriausiai nebūtų taip pat...
|
