Kino pavasaris: Apie lietuviškas premjeras

Nežinau, kaip vertinti vieną lietuviškųjų trumpo metro premjerų programą „Kino pavasaryje“. Ką ir kaip pasakyti apie studento darbą? Jis vis dar mokosi, žengia pirmuosius žingsnius kaip režisierius, dar tik mėgina prisijaukinti kino kalbą. Atrodytų natūralu taikyti skirtingus kriterijus kino profesionalams ir pradedantiesiems, tuo labiau, kad dalis darbų tinkamame kontekste neatrodytų prastai.
Kita vertus, „Kino pavasario“ organizatoriai, priimdami šiuos filmus į festivalio programą, tarytum suponuoja kitą idėją, kviesdami vertinti jaunųjų režisierių darbus kaip savarankiškus į platųjį pasaulį paleistus kūrinius, tarytum turinčius reprezentuoti jaunąjį Lietuvos kiną. Lygiai taip pat logiška paimti eskizą, pavadinti jį vitražu, o vertinti pagal skulptūros tradiciją.
Tačiau šie priekaištai jau post factum, nes peržiūra įvyko, o bent kelių komentarų ji verta. Pristatant filmus nuolat kartojamas žodis „nuostabu“ ironiškai skambėjo galvoje visos peržiūros metu, bet išties - kaip kitaip pristatyti filmus? Tiesos juk nesakysi.

Domantės Urbonaitės filmo „1455, 1456“ personažas vaikšto po naktinį Vilnių ir taip gniuždančiai nuobodžiai kabina merginas klausdamas: „tikrai manęs neprisimeni?“, jog aš netikiu, kad nors viena galėtų užkibti. Kai juostoje lieka vienas kadras vyras nufotografuoja laimingą merginą, pasilieka su ja susijusią smulkmeną ir tvarkingai sunumeruotą kabina ant sienos greta kitų. Beveik vyriška „Amelijos“ versija. Tiesa, neaišku, kodėl personažas taip elgiasi ir kaip jis jaučiasi, bet banalūs dialogai nesukelia noro ieškoti atsakymų.

Armo Rudaičio filmas „Aš esu Goda“ yra lyg M. Antonionio „Blow Up“ iš kitos pusės. Popierinėmis gervėmis savo kambarį puošianti ir savyje užsisklendusi Goda dirba gėlių parduotuvėje, kur kartą atėjęs vaikinas palieka jai dovaną – kamerą. Ji su drauge išeina į miestą pasilinksminti, sutinka tą patį vaikiną, puikiai leidžia laiką, tačiau staiga burbulas sprogsta. Peržiūrėjusi filmuotą medžiagą Goda supranta, kad jokios draugės niekada nebuvo. Tikrovės kūrimas ir jos paieškos pasitelkiant mediją pastaruoju metu yra populiari tema (ją pasirinko ir Kino pavasaryje rodomo filmo „Dešimt piežasčių“ režisierius Andrius Blaževičius), tačiau manieringa filmo dramaturgija šiuo atveju atrodo neargumentuota, todėl praplaukianti paviršiumi.

Arūnas Eimulis, vienintelis iš programos dalyvių nestudijuojantis ir niekada nestudijavęs kino, po debiuto Scanoramos kino festivalyje su „Super M nuotykiais“, šįkart pasakoja apie šiuolaikinius menininkus ir jų juokingai graudžią meilės istoriją. Filme „Sublimuojanti metamorfozė“ režisierius šaiposi iš pseudointelektualų, kovojančių su kapitalizmo simboliais, sapaliojančių apie tai, ko nesupranta; ironizuoja išskirtinumo siekį išsižadant prasmės, kurį lietuvių liaudis išreiškia posakiu „kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai“. Aš labai atsargiai žiūriu į neiginius vietoje teiginių, ypač jaunų meninkų kūryboje, kai sau užsiklijuojama etiketė „aš ne toks kaip jie“. Tačiau tyčiodamasis iš tuščiažodžiavimo, A. Eimulis pats ima juo piktnaudžiauti, nes monotoniškai kartoja tą pačią mintį, o galų gale nebesuvaldo medžiagos.



Giedriaus Tamoševičiaus filme „Sugrįžtant“ šiluminėje trasoje dirbantis Saulius vieną dieną randa kažkieno čia įsirengtus namus. Vyras nieko nedaro ir niekam neprasitaria, bet mintis apie radinį kirba nuolatos. Kai po gimtadienio šventės ateina į darbą, jis yra aprėkiamas pikto viršininko, kad nieko nepranešė. Filme džiugino operatoriaus darbas ir sukurta vienalytė atmosfera, tačiau vidinis konfliktas, kad ir koks vidinis bebūtų, turėtų būti labiau išreikštas ir suprantamesnis žiūrovui. Tai pasiekti sukliudė ir statiška, neišraiškinga aktoriaus vaidyba.

Landi ir kaimynams ramiai gyventi neleidžianti Teresė jaučiasi be galo vieniša ir pati sau rašo laiškus. Ji įkyri ir naujam nuomininkui – jaunam studentui, tačiau išsikrausčius vaikino širdyje gimsta supratingumas bei užuojauta ir jis imasi rašyti Teresei laišką. Apie tai pasakoja Ievos Šakalytės filmas „Miela Terese“. Kiek šaržuoti personažai ir aiški, išspręsta dramaturginė linija kuria tvarkingo filmo įspūdį, todėl kritikuoti, atrodytų, nelabai yra ką, nepaisant to, kad viskas atrodo matyta ir pernelyg atsargu. Jauni režisieriai privalo bandyti ir klysti ir išgirsti apie savo klaidas, kad kitą kartą klystų geriau, nes tik taip išugdoma autorinė ambicija.

Saulės Norkutės poetinis filmas (taip jis įvardintas aprašyme) „O kas?“ iš tiesų yra muzikinis klipas. Pasitelkiant animacinius intarpus kuriama erdvė tarp sapno ir realybės, siekiama suartėti ir prisiliesti prie gamtos ir pagrindinių jos elementų – žemės, medžio, augalo, tačiau animacija atrodo neskoningai, nes iškrenta iš bendros stilistikos, o pačios temos plėtojimas žiūrovui sunkiai suprantamas. Klipo pabaigoje mašina išvažiuoja į rūką – tikriausiai čia ir buvo poezija. Kita vertus, „O kas?“ nėra prastas klipas, kur vaizdas yra tik pagalbinė priemonė muzikos išraiškai, bet klipu jis ir turėtų likti.

Taline įsikūrusios „Baltic Film School“ studentė Albina Griniūtė dokumentiniame filme „Našlaitynas“ filmuoja šunų prieglaudą. Kodėl filmuoja sunku pasakyti, nes tema ir pačiai autorei neatrodo labai įdomi. Šunys visą laiką ėda ir kasa, o pakasę eina paėsti. Konflikto nebuvimas (filme iškyla tik dvi problemos: žaizdos ant vieno šuns kaklo ir laikraščių trūkumas prieglaudoje) bei keistai parinktas garso takelis toli gražu nepadeda sudominti žiūrovo ir sumažinti distancijos tarp jo ir pasirinktos temos.

Vienas nuoširdžiausių, o todėl tikriausių ir įdomiausių pasirodė Andriaus Paškevičiaus filmas „Sudie, žiaurus pasauli“, pasakojantis apie primityvų pamatinį mirties baimės jausmą, vienaip ar kitaip pažįstamą kiekvienam iš mūsų. Kosulys siaučiant kiaulių gripui nenudžiugintų nei vieno, tačiau filmo personažas į tai pasižiūri kur kas dramatiškiau ir pradeda ruoštis savo laidotuvėms. Čia, žinoma, „visas gyvenimas prabėga pro akis“, ir grįžtama keletą metų atgal, prisimenant dar vieną gyvenimo katastrofą, kai rytinis merginos „pachmielas“ palaikomas nėštumo požymiais. A. Paškevičiaus filmas džiugino taikliais ir sąmojingais dialogais, subtiliai ironizuojančiais teatrališką problemų perdėjimą, bei puikia aktorių vaidyba. Pradėti reikia nuo to, kas artima ir įdomu tau pačiam - „Sudie, žiaurus pasauli“ tik dar kartą patvirtina šią taisyklę.