|
|
|
 |
|
Man iki šiol sunkoka patikėti, kad Lietuvoje pagaliau įvyko tikri kino apdovanojimai ir jie daugmaž atitiko žiūrovų nuomonę. Sutikite, kad Sidabrinės gervės premijos radikaliai skiriasi nuo pelėsiais apaugusių Valstybinių premijų, kuriose apdovanotas buvo bene blogiausias Lietuvos istorijoje sukurtas filmas Vienui vieni be jokio gėdos jausmo.
Nenorėčiau teigti, kad Kolekcionierė - man buvo žiauriai įdomus filmas. Jeigu tą patį kūrinį žiūrėčiau svetimšalio akimis tarkim Venecijos festivalyje su prancūziškom pavardėm, gal net jį pamirščiau. Tokių kūrinių Europoje daug. Ir žymiai drąsesnių. Nežinau, ko išsigando režisierė, nusprendusi pašvelninti savo scenarijų ir atmesti tai, ką mes aiškiai jaučiame, esant už kadro. Dėl ko filmo herojė prarado emocijas, kokie jos santykiai su tėvu, kuris pasirodo kaip antikinėj tragedijoj kažkoks lemtingas ženklas, ar šmėkla Hamlete? Tokius klausimus nuolat girdžiu iš savo bičiulių, kuriems rekomenduoju pamatyti Kolekcionierę. Prisipažinsiu, kad pats nežinau, ką į tuos klausimus atsakyti. Nematau aiškios motyvacijos dramaturgijoje, kurioje tikriausiai ne iki galo sudėlioti visi taškai ant i. Pasakojimo pabaigoje taip pat labai neaiškus pagrindinės herojės burbtelėjimas apie tėvo palikimą , kuris viską supaprastina ir , atsiprašau, suprastina filmą iki vidutiniam vartotojui teikiamų sufleravimų. Anaiptol nenoriu, kaip kai kurie kolegos, matyti, kad Kristina Buožytė taptų lietuviška Liliana Cavani, žūtbūt rodytų mums daug sekso ir perversijų su trykštančiais kraujais. Kita vertus, ranką ant širdies pridėję, pripažinkime, kad filmas mus vilioja būtent tuo, ką jaučia kiekvienas, bet impotentiškas lietuvių kinas nuolat ignoravo. Nuo esminių instinktų niekur nepabėgsi ir jie pritraukė plačią auditoriją į šio filmo seansus.
Kai filmas pasirodė šių metų Kino Pavasario festivalyje, vargu, ar kas tikėjosi, kad jaunos studentės magistrantės darbas su elgetišku biudžetu bus kažkoks kontraversiškas ir dvelkiantis froidizmais. Filmo reklama nepatraukli (linkiu platintojams kuo skubiau su ja padirbėti) ir niekam nežada jokios intrigos (afišos, interneto svetainė, spausdiniai), o tik jau matytą tipišką lietuvišką meditaciją, apie vidines kažkokios moters ties krizės riba psichologines masturbacijas (pabrėžiu žodį - psichologines). Toks yra anonsas: Jauna logopedė Gailė (akt. Gabija Ryškuvienė ) žiūri darbui skirtą videomedžiagą ir netikėtai pastebi, kad matydama save ekrane patiria buvusias emocijas. Dabar ji nusprendžia sukurti dirbtinas situacijas, jose įsiamžinti ir stebėdama save prisiminti viską, o kažką gal patirti naujai.
Turbūt visi tikėjomės kultūringai apiforminto eksperimento su moters žvilgsniais į video ekraną. Ačiū dievui, režisierė visus apgavo ir pateikė drąsų filmą, kokio lietuvių kine šiandien nėra. Vaizdiniai istorijos sprendimai nėra itin originalūs ir labai jau primena vokiečio - austro Michaelio Hanekės kūrybą. Nuo Benio videotekos iki Smagių žaidimėlių ir ypač, 2005 metais geriausiu Europos filmu pripažintu, Paslėpta. Gailės apsinuoginimas prieš savo jauną operatorių vonioje priverčia paminėti Isabelle Huppert Pianistėje. Ten labai panašiai vyresnei besarmatiškai eksperimentatorei jaunuolis pasako šlykštu. Mariaus Jampolskio vaidinamas operatorius, kuris fiksuoja visus savo užsakovės norus, panašiai nesitaiko su savo užsakovės - bendrininkės elgesiu.
Būkim bedni, bet teisingi- mūsų šiuolaikinio kino kontekste, užkonservavusiame 1970-1980-ųjų metų VGIKO mokyklą, Kolekcionierė yra didelis žingsnis į priekį. Jeigu ne trys. Lietuvių novelių filmas Brėkštant parodė, kad jaunoji karta moka filmuoti naujai. Tačiau taip pat parodė, kad jaunieji vyrai dar neturi ką papasakoti. O be istorijos šiandienos gatvę gali dailinti kiek nori. Ir štai jums šeršėliafam!
Kristina Buožytė nusipelno pripažinimo, nes atsisakė trumpo metražo, kuris būtų dingęs užmaršties liūne. Nusipelnė pagyrimo ir prodiuseriai, kurių dėka iš trumpo filmo lėšų gimė pilnas kino reginys. Filmo formatas ištęstas nedirbtinai. Istorija įdomi net ir be mano minėtų klaustukų ir kažkur montažinėj ar scenarijaus lape pamirštų kadrų. Nors istorijos užuomazga ir neaiški, tačiau mes matome toliau logiškai besivystančius žmonių santykius, kurie perauga į taip pasiilgtą kino nuotykį. Visa siužeto ašis - tai save tęstuojančios Gabijos Ryškuvienės ir ją filmuojančio Mariaus Jampolskio duetas. Galbūt filmui reikėjo bjauresnio operatoriaus - tuomet šita atrastų kompleksų istorija būtų įdomesnė. Yra kaip yra. Šiek tiek prieštaraujant savo pačių priešingybių traukos dėsniui autoriai pasirinko
pernelyg simpatišką aktorių. Tuo, žinoma, jam buvo sunkiau rasti savo vietą. Aš džiaugiuosi, kad Marius Jampolskis pagaliau užėmė seniai vyresnės kartos užleistą vyro kino žvaigždės sostą. Pelnytai buvo apdovanotas Sidabrine gerve už savo vaidmenį. Jo prasilošęs, išgeriantis, nesiskutęs operatorius-montuotojas,gyvenimą mylintis vyrukas, priešingybė Gailei. Išoriškai sužlugęs, bet viduje kiek konservatyvus ir net moralizuojantis - toks M.Jampolskis man primena Holivudo veiksmo filmo herojus, nusigyvenusius žurnalistus, kurie netyčia, tingėdami gelbėja pasaulį. Toks pat savas bičas iš gatvės. Kuo labiau nesiskutęs ir gavęs antausių - tuo žavesnis. Ko tikriausiai istorijai nereikėjo. Paradoksas. Nes kyla klausimas - ko gi tai poniutei trūksta? Imk savo operatorių ir patirk bent jau didesnę emocijų dalį. O filmas juk dvelkia sadomazochizmu. Ir sunkoka patikėti, kad Gailė jam gali jausti smurto jausmą. Gal todėl ir finalas toks atviras . Nėra nei viens kito žudymų, nei labai aiškaus potraukio. Blaškymasį tokioje pasamonės košėje galima įžvelgti Mariaus Jampolskio žvilgsnyje. Arba tik man taip pasirodė. Tačiau tai sutapo su Sidabrinės gervės komisijos matymu.
Gabija Ryškuvienė šiame filme irgi be priekaištų. Tik apdovanojimuose dėl geriausio moters vaidmens ją aplenkė duetas iš tėtušių kino - Nuodėmės užkalbėjimo. Nieko nuostabaus. Aš manau, kad tame yra dramaturginis argumentas. Nuodėmės užkalbėjimas man išlieka erotiniu filmu be erotikos, tačiau bent jau Nelės Savičenkos ir Rasos Samuolytės herojės yra aiškios. Gabija Ryškuvienė nekalta dėl scenaristų neapsisprendimų. Kai elgesio motyvacijos lieka ne visai atskleistos, belieka pozuoti atskirais trumpais epizodais, kas kine dažnai ir vaidinama vaidyba. Gabija beveik visą filmo laiką ekrane. Ir puikiausiai atlaiko nelengvą krūvį. Kaip tikra kino žvaigždė. O kai trūksta istorijos - žodžių ir šiuo atveju didžiulį biudžeto trūkumą tenka dangstyti operatoriui Feliksui Abrukauskui. Jis labai smarkiai pagelbėjo filmui. Šiuolaikiškai užfiksavo istoriją, neleisdamas mums pajusti vaizdo skurdo. Su menkom techninėm galimybėm mums parodė daug efektingų veiksmo scenų, kurios nedvelkė pigia filmavimo aikštele.
Nežinau kūrybinės virtuvės paslapčių, bet kiekvienas supras, kad visi filmą darę žmonės pasirinko ne tradicines lietuviškas pinigų dalybas, bet drąsų eksperimentą sukurti ambicingą pilno metražo filmą. To negalima neįvertinti, tuo labiau, kad filmas pavyko. Jis žiūrisi įdomiai dėl gerai subalansuoto tempo ir yra visais atžvilgiais brandus kino kūrinys. Vargu ar gali būti didesnis komplimentas pradedančiai režisierei. Nepasitenkinimus ir neaiškumus išsakiau, bet primenu seną tiesą - muša, kada myli. Visi žinome, kad egzistuoja antrojo filmo kompleksas po pirmos sėkmės. Todėl ir norisi paniurzgėti. Juk paskui gerbiamas Skirmantas Valiulis ir vėl primins savo dažnai kartojamą frazę, kad lietuviškas kinas dar neišaugo iš savo trumpų kelnyčių. Tai nestebintų, nes paskutiniu metu matome daug erotinių dramų, o šiuolaikinis lietuvių kinas dar neturi nė vienos aiškios (dramaturgine prasme) sekso scenos. Kad tokių kazusų nebūtų, linkiu režisierei vadovautis angliškos top komedijos Full Monty principu: jeigu jau eiti - tai ligi galo. O ten kas bus, tas bus. Nesam mes - žiūrovai - tokie jau bailūs ir fobai. Jeigu tokiais pasirodysim ir nesuprasim - tuomet Kristina tik greičiau taps avangardiste. |
|
|
|
|
|
