Madingasis korėjietis Kim Ki Dukas išlieka ištikimas savo stiliui ir kiekvienais metais spėja išleisti mažiausiai po vieną filmą. "Kino pavasario" žiūrovų numylėtiniu tapęs režisierius 12-ajame kūrinyje pasakoja apie begalinę meilę nuo visuomenės atskirtame pasaulyje ir ypač daug dėmesio skiria melancholiškai muzikai bei lanko virvės skleidžiamiems garsams. Tradiciškai Kim Ki Duko filme beveik nėra dialogų, o du pagrindiniai herojai išvis niekuomet nebendrauja, bet supranta vienas kitą pasitelkdami kūno kalbą.
Atviroje jūroje dreifuoja žvejybinis laivas, kuriame nuolat gyvena jo 60-metis savininkas ir netrukus 17-ąjį gimtadienį švęsianti mergaitė. Prieš 10 metų senukas beprotiškai įsimylėjo šią žaviąją gražuolę ir ryžosi precedento neturinčiam poelgiui - izoliuoti ją nuo visuomenės, saugoti nuo pašalinių akių ir susituokti, kai tik ji sulauks pilnametystės. Iki suplanuotų vestuvių lieka tik trys mėnesiai. Kantrusis jūreivis ruošiasi iškilmingai ceremonijai, skaičiuoja dienas ir nekreipia dėmesio į vis gausėjančias apkalbas, kurias skleidžia į laivą pastoviai atplaukiantys pažvejoti vyrai. Bet didžiausios problemos prasideda, kai su eiline grupe žvejų atvyksta jaunas studentas, kuris susižavi stulbinančio grožio mergaite. Ji taip pat nėra abejinga
Trečias labai svarbus filmo herojus yra lankas, kuris gali būti žiauriu žudymo ginklu (mylimo žmogaus apsaugojimui nuo pašalinių dėmesio), muzikiniu instrumentu (dvasiniams ritualams) ir šamaniškų burtų įrankiu (ateities nuspėjimui).
Minimalistiniu stiliumi pasižyminčios, vos per 17 dienų nufilmuotos ir filosofinio simbolizmo kupinos poetinės dramos pasaulinė premjera įvyko 2005-ųjų Kanų festivalio programoje "Kitoks žvilgsnis", o po to apkeliavo daugybę mažesnio kino forumų Europoje, Amerikoje ir Azijoje.
|
